Kita Jogailos istorija. Pranas Valickas (Tautininkai vardan tiesos...)
Krėvos unijos klastotė.docx Šarlatanai.doc Istorija apie istoriją.docx ANTRA DALIS: Pranas Valickas. „Originalas“ tikrų tikriausia klastotė
komentuoja:
"ATRADIMAI" (arba Koloradinės šalies senų žmonių padavimai):
"Ir dar įdomiausia tai yra, kad Krėvos unijos nėra niekas niekada matęs. Niekas niekada! Nėra jokio nuorašo - yra tik visokie komentarai, kad va, reiškia, unijoj parašyta tas, tas, anas. Tai Dlugošas visko ten prifantazavęs, o Dlugošas rašė 80 metų praėjus po tos Krėvos unijos sudarymo - jis dar nė gimęs nebuvo, ir jo tėvas buvo, po stalu dar vaikščiojo, o jis jau rašo, reiškia... Nu ir prirašė, prifantazavo visokių..." (https://www.youtube.com/watch?v=-XcrD0cPqHk , 43 min.) Jeigu jau taip, tai suteiksiu unikalią galimybę pamatyti tai, ko niekas (su Valicku priešaky) nematė.
Tas pats paveikslėlis internete su aprašymu:
http://image.slidesharecdn.com/krvosunija-130507144907-phpapp01/95/krvos-unija-6-638.jpg
http://image.slidesharecdn.com/10092009mivykiai-120415072102-phpapp02/95/1009-2009-m-ivykiai-4-728.jpg?cb=1334474555
http://www.šaltiniai.info/index/details/46 http://litopys.net/ru/thisday/month/8/day/14/id/5395
Prano Valicko atsakas:
Pergamentas, ant kurio surašytas neva „Krėvos unijos“ originalas nebuvo ištirtas radioaktyvios anglies metodu. Šis metodas leidžia nustatyti kada buvo papjautas jautis, iš kurio odos pagamintas pergamentas.
Radioaktyvios anglies metodo esmė trumpai aprašyta vikipedijoje (https://lt.wikipedia.org/wiki/Radiometrinis_datavimas ):
«««Radioaktyviosios anglies metodas
C14 pastoviai susidaro atmosferoje, veikiant kosminiams spinduliams. Vėliau ji skyla į C12, skilimo pusamžis — 5730 metų. C14 sudaro atmosferinį anglies dioksidą, kuris kaupiasi gyvuose augaluose ir gyvūnuose (augalai jį naudoja fotosintezei). Organizmui žuvus, pastovus C14 kiekis pradeda mažėti. Pagal abiejų izotopų santykį galima nustatyti mėginių amžių iki ~60 000 metų.»»»
Citata iš vikipedijos tarp raudonų kabučių.
Baltarusiai rašo
У 1960г. быў зроблены аналіз пергамена інфрачырвонымі і ўльтрафіялетавымі промнямі— нічога падазронага ў яго фізічных характарыстыках не выяўлена.
Vertimas: «««1960 metais pergamentas buvo ištirtas infraraudonaisiais ir ultravioletiniais spinduliais — jokių fizinio klastojimo požymių nerasta.»»»
Tyrimas infraraudonaisiais ir ultravioletiniais spinduliais gali parodyti tik tai ar tekstas nebuvo nutrintas ir ar ant nutrinto teksto neparašytas kitas. Bet jei visas tekstas nuo pradžios iki pabaigos yra suklastotas, tai toks tyrimas ničnieko pasakyti negali. Taip ir atsitiko. Vien tik radioaktyviosios anglies tyrimas gali pasakyti kada buvo papjautas jautis, iš kurio odos pagamintas pergamentas.
Pats pirmas sakinys, kuriame tariamai Jogaila vardija savo titulus, rodo, kad Jogailos titulas „dux“ yra neteisingas, nes Lietuvos valdovai visada lotyniškuose tekstuose titulavosi „rex“ (t.y. karalius, o lot. titulas „dux“ yra kunigaikštis). Todėl visiškai neįtikinama, kad Jogaila būtų pats save pažeminęs iki kunigaikščio titulo. Tais laikais titulas buvo labai svarbus dalykas ir niekas neturėjo teisės savavališkai savo titulo pasiaukštinti ir taip pat niekas nepralaimėjęs karo ir priešų nepriverstas turimo titulo neišsižadėdavo.
Sprendžiant iš Jogailos titulo akivaizdu, kad „Krėvos unijos originalas“ yra klastotė.
Būtina pergamentą ištirti radioaktyvios anglies metodu.
Krėvos unijos klastotė.docx Šarlatanai.doc Istorija apie istoriją.docx
2010 metais leidykla ALGIMANTAS išleido lenkų istorikų Jadvygos Kžyžaniakovos ir Ježio Ochmanskio knygą apie Jogailą.
"Jadwiga Krzyžaniakowa Jerzy Ochmanski. JOGAILA. Algimantas. Vilnius. 2010" . Lenkų kalba knygą išleido "Zaklad Narodowy im. Ossolinskich Wydawnicstwo, Wroclaw 2006". Cituoju iš knygos lietuvių kalba:
103-104 pusl. — Dlugošas teigia, kad netrukus po krikšto ir santuokos su Jadvyga karalius Vladislovas "lietuvių, žemaičių ir rusų žemes, kurios jam priklausė dvejopa teise, paveldėtas ir įgytas, į Lenkijos karalystę amžinuoju užrašu prijungė ir įjungė, suliejęs ir suvienijęs į vieną visumą". Šios žinios pagrindu kai kurie tyrinėtojai darė prielaidą, kad Jogaila tuomet buvo sudaręs atskirą inkorporacijos dokumentą, kurio galia įvyko Lietuvos valstybės atskirumo panaikinimas ir ji buvo tiesiogiai įjungta į Lenkiją. o kronikininko žodžiai, esą Jogaila žadėjęs Lietuvą į Lenkiją unire, invescerare, adiungere, incorporare, yra tiktai Horodlės 1413 metų privilegijoje. Tai kėlė įtarimų dė Dlugošo pasakojimo tikrumo, kuris juk galėjęs ketvirčiu amžiaus vėlesnį įvykį perkelti į 1386 metų datą...
Toje sutartyje Jogaila aiškiai pažymėjo, kad savo lietuviškas ir rusiškas žemes jis įjungė į Lenkijos karalystę tada kai priėmė Lenkijos karūną. Keista tik tai, kad šis reikšmingas dokumentas kažkaip pradingo, nors beveik visi kiti unijos aktai išliko amžiams. (paryškinau aš P.V.)
105 pusl. — Tik vėliau XV amžiuje įsiliepsnojo ginčas dėl Lietuvos inkorporacijos į Lenkiją sutarčių interpretavimo, o XIX amžiuje buvo iškelta tezė, neva lietuvių valstybė 1389-1398 metais nustojo egzistavusi ir tapo Lenkijos karalystės sudedamąja dalimi. (paryškinau aš. P.V.)
374 pusl. — Dlugošas ir Jogailai priešiški kryžiuočiai,taip pat daug lenkų istorikų, kurie pernelyg lengvai eskalavo nuomonę, kad kultūros atžvilgiu karalius buvo prasčiokas, analfabetas ir lėkšto proto žmogus, svetimas lotyniškajai kultūrai ir nuolankiems šviesiems Karalystės ponams.
Jogaila atvyko į Lenkiją ne tik būdamas prityręs valdovas ir politikas, bet ir subrendęs žmogus, suformuotas lietuvių stabmeldiškos ir rusų stačiatikių kultūros, mokąs rusų ir tikriausiai vokiečių kalbas.
384 pusl. — Dlugošas neslėpė savo priešiškumo šiam valdovui (Jogailai), vadino jį hebesu, t.y. prasčioku.
385 pusl. — Iš esmės lenkų istorinėje literatūroje lig šiol nėra sąžiningos Vladislovo Jogailos biografijos.
Iki 1835 metų "Krėvos unijos" originalo niekas nematė, bet visi apie ją ir jos turinį skaitė iš Jono Dlugošo kronikos. Jonas Dlugošas (Jan Dlugosz) kroniką rašė 1455-1480 metais. Kaip tik XV amžiuje užvirė ginčas dėl Jogailos pažadų. Lenkai XIX amžiuje iškėlė tezę, kad 1386-1398 metais Lietuvos valstybė nustojo egzistavusi, nes buvo prijungta prie Lenkijos ir kaip tik įvyko stebuklas — 1835 metais (taigi XIX amžiuje sugalvojus tokią nepaprastai svarbią tezę) buvo atrastas Krėvos unijos "originalas. Kaip tik jisai ir patvirtino taip svarbią tezę.
Taigi lenkai patys patvirtina, kad "originalas" atrastas pačiu laiku, kaip tik tuomet kai buvo iškelta lenkų didybės tezė — reikėjo atrasti, tai ir“atrado“. Todėl, kartoju, būtina Krėvos sutarties "originalą" ištirti radioaktyvios anglies metodu.
Alkas.lt skaitytojo komentaras dėl Baranausko straipsnio jau Valicko komentuojamo kiek žemiau:
Gintautas: 2015 12 30 08:22
http://alkas.lt/2015/12/30/t-baranauskas-sarlatanu-taikinyje-lietuvos-istorija-apie-tikraji-jogaila/
Trumpa Valicko replika į nekorektišką Baranausko straipsnį:
Citata iš Tomo Baranausko straipsnio Alke 2015-12-30
T. Baranauskas. Šarlatanų taikinyje – Lietuvos istorija (apie „tikrąjį“ Jogailą)
↓↓↓
Tokiu dramatišku būdu, po pusvalandžio tauškalų, „mokslininkas-tyrinėtojas“ pamažu prieina ir prie savo herojaus — Jogailos — istorijos. Patiklų klausytoją iškart „pradžiugina“ prasimanyta žinia, kad jo žmona „Jadvyga buvo Gedimino proanūkė. Žinot šitą? Ne? Vengrai rašo, reiškia, nutekėjo į Vengriją Gedimino dukra čia, ir paskui čia per moterišką liniją proanūkė, o Jogaila — Gedimino anūkas. Lenkiško kraujo Jadvyga neturėjo nė lašelio.“
Ką gi, vengrai ir lenkai, manyčiau, žino ir rašo, kad Jadvygos senelė iš tėvo pusės buvo Lenkijos karalaitė Elžbieta (karaliaus Vladislovo Lokietkos dukra), o senelė iš motinos pusės — kunigaikštytė Elžbieta Kujavietė, abi — tikros lenkų Piastų giminės atstovės, gimusios maždaug tuo pačiu metu, kaip ir Gedimino sūnūs bei dukros… Kaip galima suprasti iš mūsų „mokslininko-tyrinėtojo“ pasakojimo apie Gediminaitės nutekėjimą į Vengriją, į Gediminaites jis norėtų įrašyti ne ką kitą, kaip pačią Elžbietą Lokietkuvną — asmenybę pakankamai žymią ir žinomą, apie kurią Lenkijoje ir monografijos rašomos…
↑↑↑
Vengrai rašo, kad Jadvyga buvo Gedimino proanūkė. Vadinasi Gediminaitė buvo Jadvygos probobutė, o kaip žinome kiekvienas žmogus turi dvi bobutes ir keturias probobutes. Tuo tarpu Baranauskas norėdamas mane sudirbti rašo, kad Jadvygos senelė iš motinos pusės Elžbieta Kujavietė, o iš tėvo pusės buvo Elžbieta Lokietkuvna ir man prikiša lyg tai aš būčiau tvirtinęs, kad ji buvo Gediminaitė. Gediminaitė buvo Jadvygos prosenelė, o ne senelė!!!! Ir aklas gali matyti, kad pats Baranauskas pripainiojo, o po to mane peizoja, kad aš ničnieko nesuprantu. Kartoju — kiekvienas žmogus turi keturias proseneles arba bobutes ir prosenelė yra visiškai ne tas pats kas senelė. Tuo tarpu Tomas Baranauskas neskiria senelės nuo prosenelės.
Ką galima pasakyti apie tokį mokslininką neskiriantį bobutės nuo probobutės?... Manau atsakymą visi žino patys.
Violeta Rutkauskiene Antrosioji Jogailos zmona ONa ( Ana) buvo Gediminaiciu linijos pagal savo proprosenele Danute/ Danmile Gediminaite, 1316 m. istekejusia uz Vaclovo Mazurijos kunigaikscio. Sios Gediminaites anuke Jadvyna ( Jadwiga of Zagan) buvo Lenkijos karaliene, Kazimiero Didziojo ketvirtoji zmona, o jau ju abieju anuke Ona ( Ana) buvo antroji Jogailos zmona.
Henriko Latvio ir Hermano Vartbergės LIVONIJOS KRONIKAS iš lotynų kalbos vertė, įvadą ir paaiškinimus parašė akademikas Juozas Jurginis. Hermano Vartbergės kronikos įvade Juozas Jurginis rašo (164 pusl.):
«««H.Vartbegė buvo vokietis, žodį „kunigas“ (kunic, kuniges), dažnai vartotą Eiliuotoje kronikoje, jis vertė į rex. Tuo germaniškos kilmės žodžiu lietuviai pagonys vadino savo valdovus, kurie buvo teisėjai ir kartu dvasininkai. Po krikšto dvasininkas pradedamas vadinti kunigu, o pasaulietis valdovas — kunigėliu ir pagaliau kunigaikščiu.»»»
Pacitavau akademiką Juozą Jurginį. J.Jurginis teigia, kad žodis kunigas yra germaniškos kilmės, bet tai netiesa. Žodis kunigas yra grynai lietuviškas, bet tai ne J.Jurginio klaida, o kalbininkų ir todėl apie žodžio “kunigas“ kilmę (tarptautiškai etimologija) čia nekalbėsiu, nes tai kita tema. O dabar tik tam cituoju J.Jurginį, kad iki krikšto lietuviai savo valstybės vadovą vadino kunigu, ką kryžiuočių metraštininkai rašę lotyniškai vertė į rex. Po krikšto kunigo titulą gavo krikščionių dvasininkai, o pasaulietinis valdovasbuvo imtas vadinti kunigėliu ir vėliau kunigaikščiu.
Štai taip — iki krikšto Lietuvos valdovo titulas buvo kunigas ir tai reiškė ir aukščiausią pasaulietinį ir dvasinį vadą. Po krikšto dvasinė valdžia atiteko krikščionių šventikams, kurie gavo kunigų titulą, pasaulietinis valdovas buvo pažemintas iki kunigėlio, o vėliau kunigėlis imtas vadinti kunigaikščiu.
Žodžio „kunigėlis“ daryba niekam nekelia jokių abejonių. Visi supranta, kad „kunigėlis“ yra padarytas iš „kunigo“ prie pastarojo šaknies pridėjus mažybinę priesagą. Todėl kunigėlis yra mažesnis, menkesnis už kunigą, kaip pavyzdžiui, ratas — ratelis, sraigtas — sraigtelis, mašina — mašinėlė, stalas — stalelis, kalnas — kalnelis, upė — upelis, ežeras — ežerėlis ir t.t. (šitas sakinys apie žodžių darybą, t.y. lietuvių kalbos gramatiką). Todėl nekelia jokių abejonių, kad kunigas valdžios hierarchijoje stovi aukščiau nei kunigėlis.
Per krikštą valdovas neteko dalies valdžios ir net svarbiausios dalies, nes pasaulietiniam kunigėliui liko tik karyba ir krašto administravimas, o kunigas diktuoja kunigėliui savas krikščioniškas taisykles kaip ir su kuo kariauti galima, o su kuo ne ir kaip administruoti. Be to kunigai visi svetimšaliai ir jų vadas vyriausiasis kunigas sėdi užsienyje ir iš ten įsakinėja kunigėliui.
Vėliau vietoj kunigėlio imtas vartoti kunigaikščio titulas. Kas tai per žodis tasai „kunigaikštis“? Akivaizdu, kad šaknis yra „kunig-“ ir pridėta priesaga „-aikštis“ (parašiau su galūne). Ką lietuvių kalboje reiškia tokia priesaga? Pvz., pagalys — tai gan nemenkas medžio gabalas, lazda; su juo galima kaip reikiant ir per sprandą kam nors užvožti. O pagaikštis — nedidelis pagaliukas tinkamas pvz., laužo žarijoms pažarstyti. Merga tai suaugusi netekėjusi moteris, o mergiūkštė – pusėtinai paaugusi mergaitė, paauglė; bernas — vaikinas, jaunikaitis, nevedęs vyras; berniūkštis, berniokštis — menkas berniukas, vaikiščias. Pavyzdžius paėmiau iš lietuvių kalbos žodyno. Galima dar sakyti vaikiūkštis, žvėriūkštis jei juos norima sumenkinti.
Argi nesimato — kunigaikštis yra menkesnis, mažesnis už kunigą, nes priesaga „-aikšt“ yra menkinamoji. Todėl po krikšto aukščiausioji valdžia yra kunigai (krikščionių dvasininkai), o pasaulietiniai valdovai sumažinti, sumenkinti iki kunigaikščių.
Todėl visiškai teisingai sako akademikas Juozas Jurginis, kad iki krikšto Lietuvoje jokių kunigaikščių nebuvo ir po krikšto jie dar negreitai atsirado, nes iš pradžių pasaulietiniai valdovai buvo pažeminti iki kunigėlių, o tik vėliau dar kartą sumenkinti iki kunigaikščių.
Va ir išlenda yla iš maišo. Jogaila negalėjo pasirašyti kunigaikščio titulu, nes tokio nebuvo. Bet „Krėvos unijos originale“ greičiausiai rašytame devynioliktame amžiuje Jogaila įvardijamas kunigaikščio titulu. Todėl savaime suprantama, kad tasai „originalas“ yra tikrų tikriausia klastotė. Matome, kad lietuvių kalbos krikščionių šventikai sunaikinti nesugebėjo, bet dokumentus klastoti tai jie puikiausiai moka, nes tai yra jų specialybė.
O dabar istorikai rašinėja: Gediminas Didysis Kunigaikštis (suprask didysis mažius ar menkyta), Algirdas Didysis Kunigaikštis, Vytenis Didysis Kunigaikštis, Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė (t.y. didžioji menkystų šalis). Kaip gražu.
O pavyzdžiui, imtų ir parašytų kaip buvo iš tikrųjų — Gediminas Lietuvos Didysis Kunigas, Algirdas Lietuvos Didysis Kunigas, Jogaila Lietuvos Didysis Kunigas ir iš karto visi lietuviai viską suprastų kitaip, teisingai.
Matome, kad vieno žodžio pakeitimas pakeičia visą supratimą. Tokie pakeitimai iš tikrųjų reiškia didelį meną ir supratimą. Užtenka kalboje pakeisti keletą žodžių ir daug buvusių aiškių ir suprantamų dalykų tampa nesuvokiamais bereikšmiais ir tada galima jau varyti savo demagogiją kokią tik nori. Tas ir buvo padaryta.
ir Eugenijaus Palioko trys citatos apie turimo Krokuvoj Krėvos unijos dokumento autentiškumą:
Арыгінал Крэўскага акта, пачынаючы з XV ст., захоўваўся ў Архіве Кракаўскай кафедральнай капітулы, збор пергаменных дакументаў, № 188. Гэта пергамен шырынёй 330 мм, вышынёй 223 мм, закладка 39 мм. Першапачаткова былі падвешаны на пергаменных стужках пяць пячатак. Ад чатырох захаваліся толькі стужкі, ад адной — толькі адтуліна. Старэйшая копія была запісана ў рукапіс XV ст., які таксама захоўваецца ў Архіве Кракаўскай кафедральнай капітулы: «Liber antiquus privilegiorum», арк. 53 — 53 адв., № 77. Дзве іншыя копіі былі зробленыя ў XVII і XVIII стст.
Першым гісторыкам, які даследаваў Крэўскі акт (па арыгіналу з капітулы Кракаўскай), працытаваў у сваёй працы значныя фрагменты з яго і параўнаў дакумент з хронікай Длугаша, быў А. Нарушэвіч[1]. У 1837 г. дакумент быў упершыню цалкам надрукаваны па арыгіналу гісторыкам польскай літаратуры М. Вішнеўскім[2], потым археографамі А. Сакалоўскім і Ю. Шуйскім[3]. Лепшая публікацыя належыць У. Сямковічу і С. Кутшэбе[4]. Копія XV ст. надрукавана М. Качэрскай[5]. Пераклады на беларускую мову друкаваліся тройчы[6].
Пячаткі існавалі яшчэ ў XIX ст. — іх прамалёўкі надрукаваў М. Вішнеўскі. Потым яны былі страчаны. У 1920-я гг. У. Сямковіч знайшоў пячатку Вітаўта ў Львове. У 1960 г. быў зроблены аналіз пергамена інфрачырвонымі і ўльтрафіялетавымі промнямі — нічога падазронага ў яго фізічных характарыстыках не выяўлена.
У 1970-я гг. літоўскі гісторык Ё. Дайнаўскас паспрабаваў даказаць, што Крэўскі акт — гэта фальсіфікацыя, зробленая палякамі на падставе хронікі Длугаша (фрагменту за 1385—1386 гг.), каб абгрунтаваць свае дамаганні на землі Літвы і Русі[7]. Аналагічны пункт гледжання адстойваў Я. Юхо. Ён лічыў, што абяцанні Ягайлы ў Крэўскім акце былі сфальсіфікаваныя польскімі феадаламі, каб абгрунтаваць «захопніцкія дамаганні на беларускія, украінскія і літоўскія землі»; гэтыя абяцанні ніколі не выконваліся, акрамя пункта аб каталіцкім хрышчэнні; Крэўскі акт хутчэй «нагадвае акт безагаварочнай капітуляцыі». Я. Юхо адзначаў, што на думку аб фальсіфікацыі тэксту наводзіць і той факт, што ў актах Востраўскага пагаднення 1392 г. і Віленска-Радамскай уніі 1401 г. няма ні слова аб абяцаннях Ягайлы[8]
Гіпотэза Ё. Дайнаўскаса не знайшла падтрымкі ў навуковай супольнасці ні ў Польшчы, ні ў Літве. Працамі М. Качэрскай, Л. Корчак, М. Космана, калектыву літоўскіх гісторыкаў на чале з Ю. Кяўпене даказана неабгрунтаванасць довадаў Ё. Дайнаўскаса[9].
Аргументацыя Я. Юхо ў навуковай літаратуры падрабязна не разглядалася. У навукова-папулярным артыкуле яе паўтарыў С. Цярохін[10]. Ускосны адказ на пытанне, ці рэалізаваліся на практыцы абяцанні Крэўскага акта, утрымліваецца ў працы Я. Тэнгоўскага[11].
ANTRA DALIS: Pranas Valickas. „Originalas“ tikrų tikriausia klastotė
Gerbiamas T. Baranauskai! Dažnai skaitau Jūsų straipsnius, jie visada įdomūs. Dabar susidomėjau Jūsų straipsniu apie Krėvos uniją. Noriu paklausti ar Jums žinomas vienas faktas, kuris išdėstytas 1987 metais JAV išleistoje knygoje “Lenkų apaštalai Lietuvoje”. Ten knygos įžangoje rašoma, kad Krėvos unijos falsifikaciją įrodė Sorbonos universitetui įteiktoje disertacijoje “Le pretendu privilege du 20 Fevrier 1387 a la Lithuanie” teisės mokslų doktoratui įsigyti nepriklausomos Lietuvos auklėtinė, jaunosios lietuvių kartos atstovė, teisininkė ir istorikė Jonė Deveikė(Deveikytė-Navakienė, 1907-1965). Būtų įdomu sužinoti Jūsų nuomonę, ar apie tai žinojote.
Parašykite: Gintautas Šapoka (gintassapoka@mailbox.lt). Ačiū, Gintautas