Spekuliacija: Lietuvos Žemės neišveš. Jau išveža!

[Translate]

paveikslėlisUžduokime sau klausimą – kas gi yra mums visiems mūsų Žemė.
Mūsų Lietuva ir jos teritorija.
Mūsų Tėvynė.

Ar tik prekė, o gal įrankis maisto gamybai, ar visgi šis tas daugiau?

Jei kalbėti, kaip apie prekę, tai tokios kalbos primena blusų ginčus dalijantis lokio kailį.
Mes tos žemės nesukūrėme, neišauginome, nepagaminome. Ir net mes patys, kaip ir tos blusos, egzistuojame tik tos žemės dėka. Tik jos dėka mes esame ir tik jos dėka egzistuoja mums tinkama gyventi terpė.

Mūsų protėviai ilgus amžius kovojo dėl tos išgyvenimo terpės, nes suvokė, kad jų vaikams ir anūkams reikės kažkur gyventi, valgyti ir kur kvėpuoti. Reikės vietos atsigauti dvasiai. Juk tik tėvynėje žmogus gali kvėpuoti pilna krūtine, kas ypač labai juntama grįžus iš svetur.

Per didelius vargus ir amžių kovas buvo nustatytos mūsų tautai skirtos šių dienų teritorijos (valstybės) ribos. Nesuskaičiuojama, kiek už tai buvo paaukota gyvybių, kiek sugriauta likimų, kiek ištremta.. Tačiau svarbu tai, kad tie padėję galvas nė neabejojo, kad elgiasi teisingai – jie nė neįsivaizdavo kitokio galimo pasirinkimo, nes padėti galvą už Tėvynę laikė vienintele didžiausia garbe.

Ir štai dabar atsiranda taip vadinamų „žmonių“, kurie bando pateikti žemę, kaip eilinę prekę, kurią galima pirkti ir parduoti – “žmonių”, kuriems asmeninė poelgių laisvė ir nauda yra gerokai vertesnė, nei bendra visuomenės vertybė, kultūros pagrindas, tautos egzistencijos pagrindas, pati tauta…

Tie “žmonės” iš anksto prastūmė žemės pardavimo šalies viduje įstatymus, nors žemė, kaip tokia apskritai neturėtų būti pardavinėjama, ji neturi būti verslo objektu. Ji turėtų būti įteisinta, kaip valstybės nuosavybė, valstybės egzistencijos pagrindas ir konstitucijos saugoma vertybė. Net ne vertė – o neįkainojama vertybė.

Piliečiams ji galėtų būti nuomojama panaudos pagrindais, panašiai, kaip TSRS laikais buvo suteikiami nemokami butai. Žmonės ten gyveno, palikdavo vaikams(jei tie būdavo juose prirašyti), galėdavo išsikeisti į kitą butą, tačiau nesiskaitė tų butų savininkais. Tuose butuose galėdavo gyventi tie, kas būdavo juose prirašyti, tačiau butai skaitėsi valstybės nuosavybe. O štai norintys turėti savo butą, už savus pinigus statėsi kooperatinius butus, kuriuos galėdavo parduoti. Patys pasistatė – tai tapo jų asmenine nuosavybe.

Tačiau Žemės juk niekas nestatė, negamino ir nekūrė. Tai ji sukūrė žmoniją, tai ji ta terpė, kurios dėka žmonija egzistuoja, o ne atvirkščiai...

Lygiai taip pat, kaip su aukščiau paminėtais butais, galėtų būti ir su Lietuvos žemėmis, tačiau tie, kam labai rūpi supirkti švarias ir nenualintas žemes, turėjo tam paruošti dirvą šalyse įstojusiose į ES. Jie susirado tose šalyse “žmones”, kurie liaudiškai tariant „dėl asmeninės naudos parduotų tėvą ir motiną“ ir sudarė su jais sutartį, kad suinteresuotieji žemių supirkimu padės tiems savanaudžiams patekti į valdžią, o anie mainais inicijuos reikalingus įstatymus leidžiančius prekybą žeme. Tie susitarimai buvo įvykdyti. Žinoma ši schema pateikta labai supaprastintai, tačiau principas panašus.

Tačiau pastarųjų savanaudžių bukumas neleidžia jiems suprasti, kad jie tuos įstatymus kurti gali tik tol, kol turi tą pačią žemę, t.y. tik tol, kol tauta yra jos savininkė, o jie atstovauja tautą. Netekus žemės bus prarasta ir įstatymų leidybos teisė (laisvė).

Tad štai.. išleidus prekybos žeme įstatymus šalies viduje, kas daugumai atrodė visai normalu ir priimtina, atėjo eilė vykdyti ir kitus įsipareigojimus, kurie buvo prisiimti(net neskaičius) „stojant“ (stumiant) į €uro sąjungą. T.y. įsipareigojimai įteisinantys „laisvą prekių, paslaugų, kapitalo ir darbo jėgos judėjimo“ imperatyvą €S erdvėje.

Kadangi žemė jau iki to buvo įvardinta, kaip prekė – ji automatiškai de jure ir de facto tapo to imperatyvo objektu, ir dabar, kai mes norime uždrausti parduoti žemę užsieniečiams, ES atstovai sako, kad privers vykdyti savo įsipareigojimus prisiimtus stojimo į ES sutartyje, kur numatytas „laisvas prekių, paslaugų, kapitalo ir darbo jėgos judėjimas“ €uro Sąjungos erdvėje..

Čia yra vienas legalus (teisės požiūriu) variantas uždrausti prekybą žeme apskritai – tai nacionalizuoti užsienio bendrovėms registruotoms Lietuvoje jau parduotą žemę ir nustoti ją pardavinėti, tada žemė nebebus preke, po ko automatiškai iškris iš ES sutarties, kaip objektas neapibrėžiamas(neatitinkantis) stojimo sutartyje pagal aprašymą. Ten neminimi nuomojami dalykai.  Tačiau tokiam šio klausimo sprendimui mūsų visuomenė deja dar nėra pribrendusi. Dauguma dar nesuvokia, kad geriau turėti savo valstybinę žemę, kurios negalima nusipirkti, bet galima ja naudotis, kad ir atvažiavus pasikaitinti prie kokio ežero, nei neturėti jokios žemės, kurią supirko milijoninėmis sumomis operuojančios užsienio bendrovės, apsitvėrė ir pristatė patekti į teritoriją draudžiančių ženklų. Ir kurioje daro ką nori.

Tokių atvejų jau yra Lietuvoje, o konkrečiai šnekant apie Vilnių, kur prie Gulbinų ežero anksčiau buvo pamėgta vilniečių poilsio vieta. Dabar ten pilnai aptverta teritorija (nors įstatymas sako, kad vandenviečių pakrančių atitverti negalima) ir net nelikę anksčiau buvusio kelio – jis tiesiog pertvertas tvora. Visur pridėta ženklų „Teritorija saugoma“.

Tad kalbos apie tai, kad žemę pardavinėti galima, tačiau tereikia tą sureguliuoti įstatymais, yra arba iš realios padėties nežinojimo, arba tyčia klaidinančios, nes įstatymai garantuoja teises ir laisves tik turintiems pinigų tas teises įrodyti teismuose. Eiliniam žmogui, tiesa ir teisė numatyti įstatymo – neprieinami. Lietuvoje kai kurie įstatymai automatiškai negalioja – juos tenka įrodinėti.

Dabar pakalbėkime apie savo Lietuvos žemę, kaip maisto gamybos įrankį…
Kokie reikalavimai įrankiui? – Kad būtų kokybiškas, ir duotų kuo daugiau naudos, juo besinaudojančiam subjektui, esančiam įrankio savininku.

Sakykime, mes parduodame žemę užsienio bendrovei, kuri ją dirbs, mokės mokesčius valstybei, suteiks darbą joje dirbantiems žmonėms. Bendrovė įrankį naudos maksimaliai įmanomu pajėgumu, kad kuo greičiau susigrąžinti investicijas, kuo sėkmingiau konkuruoti rinkoje ir kuo įmanoma labiau plėstis didinant maisto gamybą. Plėtimasis įmanomas tik pašalinant konkuruojančias įmones arba jas perimant į savo kontrolę. Žemės ūkyje perimami žemės plotai, koncentruojant savo rankose ne tik maisto gamybą, bet ir politinę įtaką.

Kaip turbūt daugelis žino, kad maisto gamyba visose normaliose šalyse yra strateginė nacionalinio saugumo kryptis. Maistas – tai vienas svarbiausių valstybės interesų būtinas valstybės išgyvenimui. O Lietuvos atveju, perduodant į užsienio bendrovių rankas maisto gamybos įrankius, tą galima pavadinti valstybės interesų išdavyste. Ir ne tik valstybės interesų, o ir pačios valstybės išdavyste.
Manipuliuojant maisto gamyba galima smarkiai įtakoti gyvenimą valstybėje.

Mes savo išgyvenimo sąlygą atiduodame į svetimų mums visomis prasmėmis subjektų rankas!
Subjektų, kuriems rūpi tik pelnas, plėtimasis ir kuo didesnė jų aplinką įtakojančių veiksnių kontrolė. Tame tarpe ir mūsų leidžiamų įstatymų, ribojančių tų pačių, mums maistą gaminsiančių subjektų veiklą, leidyba. Kaip ir visur pasaulyje tos bendrovės plėsdamos savo valdomų žemių plotus (teritorijas) kartu su tuo įgyja ir vis didėjančią politinę valdžią. Kokiu būdu?

Na įsivaizduokime, kad kur nors Alytaus rajone užsienio bendrovė kartu su statytiniais nusiperka kokius 3000 ha žemės, kuriai dirbti pasisamdo rajono žmones. Priminsime, kad Alytaus miesto rajonas yra 40 kvadratinių km. arba 4 000 ha ploto. Ir štai didelė šio rajono  gyventojų dalis eina dirbti pradžioje žemės ūkio darbų į šią bendrovę, o vėliau į jos pastatomą žemės ūkio produkcijos perdirbimo fabriką. Kuo daugiau žmonių dirba šioje bendrovėje, ir kuo ji daugiau uždirba, tuo didesnę įtaką ji įgyja politinėje rajono erdvėje, galėdama įtakoti savo darbuotojus rinkimų atveju, pirkti rajono pareigūnus, finansiškai padėti rinkimuose jai įtinkantiems kandidatams į savivaldybę ir t.t. ir pan.

Kuo daugiau žmonių dirba ir kuo daugiau turi pinigų verslo subjektas, tuo labiau jis gali įtakoti politinę padėtį tam tikro rajono, srities, šalies ar regiono erdvėje. Bei suprantama savo paties gerovę, mokėdamas gerokai mažiau mokesčių, nei kiti smulkesni subjektai. Tam pavyzdys yra šiandieninėje Lietuvoje – pvz.: V. Uspaskicho įmonės sumokamų mokesčių sumomis.. (Agurkų miesto burtininko paslaptys)

Ir pastebėkime, toms užsienio bendrovėms nebereikės kariauti, lieti kraujo, kad perimti mūsų žemes. Jos tą darys (jau daro) paprasčiausiai nupirkdamos mūsų įstatymų leidėjus, tuo investuodamos savo vis labiau nuvertėjančius popierinius pinigus į mūsų teritoriją. Jos puikiai supranta, kad valstybės teritorija nenuvertėja. Tai nėra pradedantys verslininkai, o solidžios verslo įmonės ar grupuotės, turinčios pakankamai kapitalo ir žinančios kur jį investuoti, kad apsaugoti nuo pastovaus nuvertėjimo, įtakojamo infliacijos.

Todėl jos yra suinteresuotos pirkti „nenuvertėjančius įrankius“, didinančius tų įrankių savininkų įtaką ir galią šalyje. Ta įtaka Lietuvos mastais gali didėti iki tokio laipsnio, kad pačios šalies, kaip tokios tiesiog nebeliks. Ją tiesiog nupirks. O smulkieji ūkininkai bus priversti parduoti savo žemes patys, nes nebegalės išsilaikyti. Tie metodai pasaulyje jau seniai atidirbti didelių korporacijų.

Liberalių pažiūrų, žemės pardavimo užsieniečiams ir pavertimo preke šalininkai pagrindiniu argumentu laiko tokį: „Juk žemės neišveš, ji liks kur buvusi, ko jūs pergyvenate?“.

Su tuo reikia sutikti, pačios žemės neišveš, tačiau teritorija gali tapti neprieinama Lietuvos piliečiams, ką galima prilyginti tam pačiam išvežimui.

Prisiminkime -Vilniaus ir Klaipėdos netolimoje praeityje irgi neišvežė, tačiau jie tapo kitos šalies teritorijomis, Vilnius – Lenkija, Klaipėda – Vokietija. Kas įvyko su gyventojais? Vilniaus gyventojai beveik sulenkėjo, o Klaipėdos – 1925 m. surašymo duomenimis, Klaipėdos krašte gyveno 45,2 proc. vokiečių, 26,5 proc. lietuvių. T.y. lietuvių buvo mažuma. Kalbant apie kitas buvusias Lietuvos teritorijas, kaip Gardiną, Polocką, Lydą – tai jos irgi neišvežtos, tačiau be tam tikrų dokumentų ir sąlygų tapo neprieinamos lietuviams, kaip jau aukščiau minėtas Gulbinų ežeras vilniečiams. Ten lietuvių jau nebeliko ir niekas iš mūsų kraštiečių tų kraštų nebeprisimena, kaip savo tėvynės.

Tų kraštų niekas neišvežė. Tiesiog lietuviams ten gyventi sąlygų nebeliko.

Teritoriją galima užimti jos net neokupuojant. Sakykime Šalčininkų rajonas, kuris dar vadinamas lenkų kraštu Lietuvoje. Kiek ten rasite lietuviškai kalbančių gyventojų, nors teritorija priklauso Lietuvai? Tos teritorijos valdininkų neįmanoma net priversti prisilaikyti valstybinės kalbos įstatymo, reikalaujančio gatvių pavadinimus, įrašus autobusuose rašyti lietuvių kalba.

Tame rajone galioja sava tvarka ir savi įstatymai.. ir nors ir ką aiškintų centrinė valdžia, tačiau ji akivaizdžiai nesugeba susitvarkyti su situacija Vilniaus krašte. Nes ten konkrečiai valdo ne lietuviai.
Ten politinę valdžią aiškiai perėmė ne Lietuvos interesus atstovaujanti grupuotė, virtusi į partiją bei įgavusi ir legalią politinę valdžią. Per savo valdomos teritorijos gyventojus, balsuojančius rinkimuose taip, kaip jai reikia ir pasiduodančius tos grupuotės, vadinamos partija įtakai..
Ir lietuviams Vilniaus krašto teritorijoje vietos jau nebėra. Nors teritorija neišvežta, tačiau sąlygų ten gyventi jau nėra. Aplink tiesiog svetima aplinka, užsienis Lietuvoje.

Kokią iš to galima daryti išvadą?

Teritorijos, kuriose įgyvendinami siauri, tų teritorijų savininkų-valdytojų siekiai ir tikslai, nesutampantys su visuomenės interesais, palaipsniui tas teritorijas plečiant, tampa antivalstybinių ir antivisuomeninių jėgų placdarmais, kovojant už įtaką valstybėje siekiant siauros asmeninės arba finansinių grupuočių naudos. Tokiais atvejais galiojantys įstatymai tampa kliūtimi toms grupuotėms siekiant savų tikslų ir pradžioje tiesiog apeinami (ką šiandien matome vykstant neteisėtam Lietuvos žemių supirkimui), o vėliau, įgijus pakankamą politinę įtaką arba valdžią, sėkmingai keičiami.

Kai tos grupuotės tampa pakankamai galingos, kad įtakoti politinę pusiausvyrą – jos tuo nedelsiant pasinaudoja, nežiūrėdamos į tai, kad daro žalą tos šalies visuomenei, nes jų tikslai tiesiogiai kertasi su visuomenės interesais. Apie pasekmes visuomenei šiuo atveju manome aiškint nebereikia. Ji pralaimi bet kuriuo atveju, nes gyvena pagal egzistuojančius įstatymus, kurių leidybą įtakoja užsienio šalių suinteresuotos finansinės-verslo grupuotės ar atskiri subjektai.

Pavyzdžių toli ieškoti nereikia – pavyzdys būtų tas pats Chevron, kurio veikla Ekvadore, Brazilijoje, Filipinuose, kaip stipriai kenkianti toms šalims, jau tapo plačiai žinoma pasaulyje. Tai pavyzdys to, kad svetimų šalių bendrovės rūpinsis tik savo asmeniniu pelnu ir gerove, visai nežiūrėdamos į valstybės ir joje gyvenančios visuomenės interesus.

Amerikoje tą patvirtina korporacija Monsanto, turinti šalyje didžiulę politinę įtaką ir kurios spaudžiami verkia daugelis šalies ūkininkų, jau nekalbant apie tai, kad didelė valdininkų armija, maitinama Monsanto pašalpų, dengia tikrąją korporacijos produkcijos esmę. Ką jau kalbėt apie RoundUp (glifosatą) ir jo įtaką gyviems organizmams…

Tad instrumentas instrumentu, tačiau daugelis dalykų priklauso nuo to, kuriose rankose jis randasi. Ginklas gali būti, kaip gynybos įrankis(nuo žodžio – gintis), tačiau juo galima ir pulti. Taip ir su žeme – mūsų lietuviams valstiečiams ji buvo (ir yra) išgyvenimo ir maisto gamybos įrankis, tačiau visai nebūtinai taip turi būti svetimiems atėjūnams, ateinantiems tik užsikalti kapitalo kuo mažesnėmis sąnaudomis ir dėl to pasiruošusiems viskam. Net tos pačios žemės užnuodijimui, žinant kad nereikės atsakyti.

Ir dabar grįžkime link svarbiausio dalyko – kas gi yra mūsų žemė mums, lietuviams joje gyvenantiems, be to, ką jau aptarėme aukščiau. Juk ne visi mes turime žemės, ne visi ją dirbame ir toli gražu ne visi ją norime matyti, kaip prekę.

Kaip jau anksčiau buvo minėta, kad žemė yra mūsų egzistencijos pagrindas, mūsų išgyvenimo terpė ir joje egzistuojantis klimatas, net oras ir kvapai būdingi tik mūsų žemei, mūsų Tėvynei. Tai tiesiog mūsų būties dalis be kurios mes negalime visaverčiai išgyventi..

Prisiminkime emigrantus – jie visi svajoja užsidirbti daugiau pinigų ir grįžę į tėvynę nusipirkti žemės, pasistatyti sodybą arba bent jau į senatvę grįžti į Tėvynę numirti.. Įdomu iš kur tokie norai, jei, kaip sako liberalių pakraipų „žmonės“, (užsienio desanto palaikymo komanda homoseksualų eitynėse) žemė yra paprasčiausia prekė ir jos galima nusipirkti bet kur? Net ten, kur klimatas gerokai šiltesnis, nei Lietuvoje. Jie nenori kitur, nori savo Lietuvoje, savo Tėvynėje ir čia mes visi vieningi.

Visa tai rodo, kad mums mūsų Žemė kažkas nepalyginamai daugiau, nei paprasta prekė ar įrankis gamintis maistui – tai mūsų dvasinės egzistencijos pamatas, sutelkiantis tautą į vienetą ir darantis stebuklus, sukuriantis iš jos pajėgią kovoti už savo išlikimą jėgą. Vieningą jėgą. Ir būtent šį pamatą mums norima išmušti iš po kojų – be jo mes tapsime krūva blusų be kailio, šokinėjančių ant slidžių grindų įvairiomis kryptimis. Ir sutvarkyti mus bus tiesiog juokų darbas. O su tuo pamatu, kurio žmonių duotas vardas yra Lietuva, o dvasinis – Tėvynė, mes jaučiamės vienetu, jaučiamės Tauta, turinčia išdidumą ir suvokiame kas yra garbė. Ir visa tai tik todėl, kad mes gyvename savo Žemėje, savo Tėvynėje ir jaučiamės jos dalimi, nors ne visada mokame tai įvardinti.

Neparduokime Žemės Lietuvos!

2013 08 01d. Vilniuje buvo suformuota iniciatyvinė Referendumo grupė TAUTOS VALIA, kuri kreipėsi į VRK registruoti Tautos referendumą dėl LR Konstitucijos 9, 147 ir 47 str. pakeitimų, atstatymų ir papildymų.
Dabar reikės laukti 2 savaites. Tuomet vyks posėdis ir komisija spręs ar leis skelbti referendumą tokia formuluote, ar ne. Jei taip – mažiausiai 15 iniciatyvinės grupės narių turės prisiekti ir pasirašyti. Formuluotę redaguos teisingumo ministerija ir keli universitetai. Ir jei viskas bus gerai, dar po savaitės jau turėsime rinkimo lapus. Laukime žinių. I E Š K O K I M E parašų rinkimo savanorių ir koordinatorių!

Arvydas Daunys

Sarmatai

-

Ar palaikote nuostatą, kad Lietuvos žemės NEGALI būti parduodamos užsieniečiams?

Žiūrėti Rezultatus

-

Dėkojame, kad dalinatės
Facebook
_____________________

   
  • Temos Įvertinimai
    Vertinti šį įrašą, kaip BlogąVertinti šį įrašą, kaip Gerą (+11, vertino 13 )

Atsiliepimų 5

  1. Gintaras rašo:

    Neverta rašyti “žmogus”, jie net neverti kabučių…

  2. ara-copy rašo:

    Didelė dalis tų “žmonių” yra tiesiog apgauti ir tiki tuo, kas jiems sakoma,neįsigilindami į į liberalizmo esmę. Nelabai galima juos už tai kaltinti, žinant kokio lėšos ir jėgos paleistos platinti liberalizmo propagandai – juk ne visi yra “Einšteinai” iškart suvokiantys giluminius tam tikrų jėgų procesus

    Tad reikėtų tiesiog aiškesnės ir platesnės viso to analizės šviečiant nesusipratusius, negalima į juos tiesiog numoti ranka, nes užnugaryje paliktas nedraugas gerokai pavojingesnis, nei priešas stovintis akis į akį.

  3. Tomas rašo:

    Alytaus rajonas turi 4000 ha plota,kas per diletantas rase si straipsni.

    • ara-copy rašo:

      Gerb. Tomas ->

      tik ką pasitikrinau ir žinote ką?
      Aprašyta, kad Alytaus plotas yra 40 kvadratinių km. http://lt.wikipedia.org/wiki/Alytus
      O vienas kvadratinis kilometras = 100 ha.
      dabar darome matematinį veiksmą 40×100 ir gauname 4000 ha.
      O štai jau Alytaus apskrities 5 425 km² – http://lt.wikipedia.org/wiki/Alytaus_apskritis

      Bet čia ne tame esmė net, straipsnyje tai buv o pateikta tik kaip pavyzdys ir nereikėtų priimti visko pažodžiui, kaip matematikos pamokoje – juk akcentuojama visai kas kita ir būtent ne Alytaus plotas, o galimybė įgyti politinę įtaką.
      Į tai reikėtų kreipti dėmesį, o ne į matematinius atitikimus, kurie pateikiami, tik kaip pavyzdžiai.

  4. pilietė rašo:

    Straipsnis labai reikalingas ir pačiu laiku, kol DAR NEPAVĖLUOTA, 21 amžiuje tautos nukariaujamos ne ginklu, o daug gudresnėmis priemonėmis- pinigais, ekonomika. TĖVYNĖS žemei išsaugoti liko tiek nedaug laiko, todėl kiekvienas privalome prisidėti tiek kiek galime ir sugebame. Už mūsų nugarų stovi PROTĖVIŲ STIPRYBĖ, o priekje laukia ATEINANČIŲ KARTŲ LAIMĖ. Tauta be žemės- vaikai be tėvų. Nelikime našlaičiais.