Artėja žemės pardavimo laikas?

 

Artėja žemės pardavimo laikas? Artėja tas laikas, kai būsime priversti parduoti savo valstybės teritoriją. Ir į ką mes ruošiamės ją iškeisti? Į ką keisime tvirtą pagrindą po kojomis? Į ką keisime tą žemę, kuri maitino mūsų tautos kartų kartas ir kuri maitina mus pačius? Į popierinius pinigus?, kurie dabartiniame pasaulyje turi tiek vertės, kiek mes savo susitarimu jos pridedame, bet taip pat puikiai žinome kiek dabartiniame pasaulyje verti visi susitarimai, ypatingai, kai tariasi drakonas su žiurkėnu arba katė su pele. Tokios sutartys ir susitarimai baigiasi tuo, kad tas drakonas arba katė vieną dieną išalksta ir – kas tada kaltas, kad plėšrūnui reikia paėsti? Taip traktuojant reikalus, galima daryti išvadą, kad popieriniai pinigai yra labai slidus dalykas, nes jie IŠ ESMĖS, nepadengti ir neparemti niekuo. Dabartiniai 60 – mečiai savo gyvenime yra pergyvenę mažiausiai dvi pinigų reformas, kurios kiekvieną kartą nubraukdavo po porą nulių nuo kiekvienos sąskaitos ir aritmetika gaudavosi paprasta – vietoje 10000  ar 100 piniginių vienetų likdavo atitinkamai 100 arba 1 piniginis vienetas, aišku, po tokios operacijos prekės ir paslaugos vizualiai lyg ir atpigdavo, bet tikrai ne 100 kartų. Taigi tokiomis reformomis būdavo nušaunami keli zuikiai ir pinigų turėtojus apšvarindavo ir kainas paslėptai pakeldavo ir perteklinius pinigus ,,civilizuota nurašydavo“ ir visus tuos ,,malonumus“ padengdavo iš eilinių piliečių, kišenės, kad jie kartais nepradėtų per gerai gyventi.

Kai pažiūri į bendrą situaciją Lietuvoje ir Pasaulyje paprastam eiliniam piliečiui į akis krenta štai kas:

1. Pasaulyje vyksta labai rimti dalykai – galima teigti, kad mūsų akyse byra ir globalinė sistema ir griaunamas mūsų įprastas pasaulis.

2. Mes visai neturime nei moralinio nei dvasinio imuniteto svetimoms įtakoms, todėl į valdžią išrenkame tokius pat neturinčius imuniteto žmones, nes valdžia atspindi bendrą moralinę visuomenės būklę. Nei Mes, nei tie išrinktieji, neieškome tvirtybės savo žemėje savo tautoje, savo kultūroje, savo žmonėse, bet visą laiką žiūrime ir klausome ką pasakys užsienis, Europa ar dar kažkas. Turbūt visi atkreipėte dėmesį, kad mums pastoviai varomas nepilnavertiškumo kompleksas, kalant, pvz.; tokias frazes; ,,...užsienyje jau seniai daroma taip ir taip...“ arba kai koks politikas pritrūksta argumentų, o jų pastoviai pritrūksta, tai kaip galutinį argumentą sako; ,, .... o užsienyje...“ po tokios frazės visi nebeturime ką ir pasakyti tik pamaldžiai nutilti. Bet taip neturi būti – mes turime savo žemę, savo valstybę savo išskirtinę kultūrą – visą gyvenimą. Todėl niekas neturi teisės apsimetęs vyresniu broliu mokyti mus visokių svetimų mums dalykų. Juk žemaičiai dar prieš porą šimtų metų tokius ,,mokytojus“ iš Europos auklėdavo kuokomis ir kalavijais. Be to tokioje laikysenoje, kai tik ir žiūri ką tau pasakys kažkas, yra paslėpta kita bėda, kaip sakydavo senovės romėnai, kad tas, kas žiūri į pasaulį svetimomis akimis,  galų gale ima ginti svetimus interesus ir vykdyti svetimą valią. O mes visi kaip tik ir stengiamės žiūrėti tomis svetimomis (moderniomis?) akimis, kad kas, gink dieve, nepagalvotų, kad mes esame NETOLERANTIŠKI ar NEMODERNŪS ar dar kokie nors ne tokie.

3. Mūsų ,,elitas“ labai nori gyventi pagal vakarietiškus standartus. Ekonominių ir politinių mokslų klasikai rašė, kad dirbantis žmogus kuria produktą, kuris yra skirstomas į būtiną ir pridedamąjį. Įvairaus plauko skirstytojai (,,elitas“) palieka dirbančiam žmogui būtinąjį produktą ir nusavina pridedamąjį ir dėl to turtėja. Kadangi turtėjimas visada būna ne toks greitas kaip to norėtų suinteresuoti asmenys, viršūnes (tuos skirstytojus) būtina kontroliuoti, nes jaučiant nežabotą laisvę nusavinimas labai greitai virsta plėšimu, kai atimamas ir visas arba dalis būtinojo produkto. Tai mes matome postsocialistinėse valstybėse, neišskiriant nei mūsų šalies, kai naujai susiformavęs tų valstybių ,,elitas“ labai nori gyventi pagal vakarietiškus standartus. Tačiau reikia nepamiršti, kad senosios Vakarų valstybių viršūnės savo turtus sukaupė ilgus amžius plėšdamos savo kolonijas, kaimynus (ir Lietuvą tame tarpe: visokie kryžiaus karai), išnaudodamos vergų darbą ir pan. Taigi mūsų ,,elitui“, pagal turtus, iki jų toli, o taip labai norisi, šioje srityje, pasivyti tą vakarų elitą. Bet nėra ką plėšti – belieka savi. Ir skrupulų čia nėra, nes kas pabuvo ,,elite“ labai greitai supranta, kad pinigai ir turtai lengvai ir greitai konvertuojami į valdžią, o valdžia į dar didesnius turtus ir taip be galo.

4. Šiuo metu yra pravalgomas ankstesnių kartų palikimas. Dabar pasiremsiu užsienio (žiūr. 2 punktą :)) pavyzdžiu: Italijoje žiniasklaida skelbia, kad italai jau pravalgė tėvų ir senelių palikimą. O kaip yra pas mus?

5. Žmonės (ir ne tik Lietuvoje) tuos dvidešimt metų stengėsi išgyventi ir jiems paprasčiausiai nelikdavo nei jėgų nei laiko užsiimti socialiniais reikalais. Esant tokioms sąlygoms labai greitai valstybėje atsirado tokie nepageidaujami reiškiniai:

- visuomenės poliarizacija,

- valdžios oligarchizacija ir kapitalizacija,

- korupcija,

- blogas visuomenės valdymas,

- didėjantys prieštaravimai tarp viršūnių ir piliečių; pačių piliečių tarpe ir pan.

 

6. Mūsų valdžia, mūsų žiniasklaida ir visi kas valdo kiek daugiau informacijos, negu eilinis šitos valstybės pilietis, kaip susitarę tyli (sąmoningai slepia informaciją, kad pabustume kai bus per vėlu? patys nieko nesupranta dėl įgimto bukumo? ar dar yra kokia priežastis?) Tokį tylėjimą galima pavadinti nusikalstamu, nes mūsų žmogus gyvena kaip su užmautu ant galvos maišu ir nieko aplinkui nemato, todėl jam atrodo, kad viskas aplinkui yra ,,na, ne visai gerai, bet gyventi galima“. Tačiau tas maišas vieną kartą nukris ir dar neaišku kokį vaizdą tada pamatysime.

Bent šiuo metu, mūsų masinės informacijos priemones teisingiau būtų vadinti masinės reklamos, politpropagandos ir agitacijos priemonėmis, nes 20 metų visais kanalais mums į galvas kalama, kad esame nepilnaverčiai, atsilikę, nesugebantys tvarkytis ir tuo pačiu pateikia retušuotą vakariečių atstovų, ekspertų ir t.t. paveikslą, pagal kurį turime suprasti, kad tik jie ir tik jie gali išspręsti visas mūsų problemas. Tik kažkodėl tokių pačių, o kartais ir aštresnių, problemų neišsisprendžia savo šalyse.

7. Dar viena mūsų ir ne tik mūsų šalies ir tautos bėda, kad visi spraudžiamės į miestus ir mūsų vaikai, o dažnai ir ne tik vaikai, bet ir vyresni žmonės, gyvenantys bute – dėžutėje ir mintantys iš maksiminių ėdžių jau nebežino, nenori ir nesupranta kaip ta žemė su jais susijusi – juk jis ne kaimietis, jis modernusǃ Bet reikia nepamiršti, kad ir butas – dėžutė ir maksima ar dar kas stovi ant žemės. Tuo pačiu su tokia politika mes atlaisviname žemes. Kam?

 

Taigi po tokių pastebėjimų grįžkime prie žemės klausimo. Dar senieji romėnai sakydavo, kad kiekvienas sprendimas glūdi atsakymuose į tokius  klausimus:

1. Kas?

2. Kodėl?

3. Kada?

4. Kur?

5. Kam?

6. Kas toliau?

Taigi dar kartą dėl žemės pardavimo:

1.      Kas? tai sugalvojo, jeigu mes visi, 1992 m. vykusiame referendume, patvirtinome tokią formuluotę, kad ,, Žemė,..... nuosavybės teise gali priklausyti tik Lietuvos Respublikos piliečiams ir valstybei ....“ – tokia buvo mūsų Tautos, mūsų piliečių valia. dabar sakoma Briuselis liepė, mes patys stodami į sąjungą turėjome žinoti, kad taip bus ir pan., bet tai sugalvojome ne mes. Už mus tai sugalvojo svetimi arba kiti.

2.      Kodėl? Kodėl tie kiti ar svetimi tai sugalvojo? Dėl altruistinių paskatų? Norėdami padėti atsilikusiems lietuviams išspręsti jų socialines ir ūkines problemas? O gal todėl, kad pasaulyje yra didžiulė tuščių pinigų masė, kuri yra nepadengta jokiu turtu? Gal todėl, kad pasaulyje trūksta gėlo vandens ir, kaip žinome, mažėja dirbamos žemės plotai, nes didžiosios korporacijos intensyvindamos ir chemizuodamos žemės ūkį taip nualina dirvas, kad žemės ima dykumėti. pvz. tokioje didelėje šalyje kaip Kinija žemės ūkiui šiuo metu tinka tik 25 proc. teritorijos. Arabų šalyse, kurios gyvena iš naftos,  žemės ūkiui tinkamų žemių yra visai mažai, o energetiniai resursai eina į pabaigą. be to gyventojų skaičius žemėje auga ir visiems reikia valgyti, nes žmogus kitaip išgyventi negali. Gal todėl, kad jau netolimoje ateityje, kaip sako ekspertai, svarbiausias starteginis produktas bus maistas?

 

3. Kada? ir Kur? mano nuomone, šitas projektas buvo sugalvotas labai seniai dar Venecijos respublikos laikais, kai Venecija IX a., po Karlo didžiojo sūnaus žygio į Šiaurės Italiją (810 m) ėmė laisvintis iš Bizantijos siuzereniteto, sukūrė palūkanų verslą ir apie XIII a., o gal dar anksčiau,  Venecijos palūkininkai, naudodami finansinius mechanizmus (kaip dabar madinga sakyti), įgavo didelę valdžią Vatikanui ir Šventąjam Sostui. Tuo metu Venecijos elitas suvaidino svarbų ar net lemiamą vaidmenį organizuojant kryžiaus žygius. O popiežius tiems žygiams suteikė Kryžiaus žygių vardą, kas pridengė plėšikiškus išpuolius šventumo skraiste. O kai 1204 m., trečiojo kryžiaus žygio metu, pavyko nugalėti ir išplėšti Konstantinopolį ir apskaitytas šio žygio pelnas buvo 400 000 sidabrinių markių ir nemažai kitų dividentų, prasidėjo masiški grobikiški karai, kadangi paaiškėjo, kad kryžiaus žygiai labai pelninga veikla. Nuo tada šie baisūs karai užgriuvo ir mūsų protėvius, kurie turėjo kelis šimtus metų be atilsio gintis ir ginti savo žemę nuo nuožmių atėjūnų. Dabar, ,,moderniaisiais laikais“, tik priemonės kitos ir riteriai-plėšikai kitaip apsirengę ir ginklai kitokie, bet tikslai likę tie patys – kažkieno praturtėjimui ir kitiems tikslams reikia mūsų žemių, mūsų teritorijos.

 

5. Kam? tai naudinga ir ar tikrai tai naudinga mums? Labai jau skubama nupirkti tą žemę, bet ar mums tikrai taip jau naudinga ją parduoti? Kol esame dar nepabudę ir užliūliuoti, kol mes gerai jaučiamės, nes mums ant galvų užmautas maišai, kad nieko nematytume ir nežinotume.

Yra apskaičiuota, kad iš vieno vidutinio našumo žemės hektaro gali pragyventi vienas žmogus – visi jo poreikiai bus patenkinti. Ir tas hektaras yra, kaip dabar madinga sakyti, atsinaujinantis šaltinis, nes iš jo gali maitintis amžinai. Jeigu jį parduosi kokią kainą Tau duos? 4000, 8000, 12 000  litų – kiek? Per kiek laiko Tu tą sumą pravalgysi?  Ir kas toliau, kai gauti pinigai bus išleisti? – beliks tik žiūrėti kaip kiti maitinasi iš Tavo buvusios žemės, nes dar neaišku ar pats galėsi įpirkti paprasčiausius maisto produktus. Mano nuomone, tai nėra naudinga nei valstybei nei atskiram žmogui. Nes ši situacija primena visiems žinomą chrestomatinį vaizdelį apie pagalbą žmogui: kai vienam žmogui davė žuvį, o kitam meškerę ir išmokė pasigauti žuvį pačiam. Kuo tai baigėsi aiškinti nereikia. Manau kiekvienas žino arba gali pagalvojęs atsaktyti koks šios istorijos finalas.

 

6. Kas toliau? arba Kas bus po to, kai mes visi ir po vieną parduosime valstybės teritoriją, kaip dabar madinga kalbėti olandui, kuris augins tulpes :) – labai gražus politagitacinis štampas. O jeigu tai bus ne olandas? juk net JTO įspėjo, kad toks žemių paradvinėjimas yra pavojingas valstybėms, nes tai yra naujoji kolonizacija, bet apie šį JTO įspėjimą tylima (žiūr. 6 punktą) Be to jau dabar reikėtų nutarti  arba bent sužinoti iš mūsų politikų ką jie toliau ruošiasi parduoti mūsų valstybėje (gal mus? O gal mes jau parduoti? Tik to nežinome?), kurioje nebelieka nieko materialaus – tuoj liks tik virtuali valstybė be teritorijos, turinti kažkokias išplaukusiais sienas, kurių abiejose pusėse bus gretimos valstybės piliečių nuosavybė. Gal tada beliks ,,pakoreguoti“ valstybių sienas? Kažin kieno naudai tai bus padaryta? Lietuvos?, o gal kieno nors kito, kaip nutiko visai neseniai, kai Kinija po didelių savo investicijų į tas valstybes, savo naudai, pakoregavo sienas Kirgizijoje, Kazachstane ir Tadžikistane.

Ir pabaigai paskutinis ir svarbiausias klausimas, kuris, kaip suprantu, yra labai aktualus žmonėms tvirtai nutarusiems,,parduoti ir pagyventi“, t. y. tapti milijonieriais – tai kaip mes visi tapsime turtingi ir laimingi pardavę savo žemes? juk ateis žemės supirkėjai, pirkėjai užsieniečiai, kurie tikrai pasiūlys iškart už 1 ha tuos 40 000 Lt ir dar daugiau :) Ar tikrai visi ir kiekvienas taip galvojame? Jeigu taip, tai mus tikrai reikia apverkti.

Pabaigai netolimos praeities istorinis vaizdelis: atsimenu savo močiutės pasakojimą, apie tai, kaip tuoj po I – mo Pasaulinio karo buvo parduota jos kaimui (Baukių kaimas, esantis dabartiniame Raseinių rajone), priklausiusi bendruomeninė žemė. Tos žemės buvo keli hektarai (tiksliai nepamenu kiek), bet ji buvo kaimui nelabai patogioje vietoje, todėl bendrame kaimo susirinkime vyrai nutarė žemę parduoti. Rado pirkėją, sutarė gerą kainą. Rezultatas – po neilgo laiko už tuos žemės pinigus galėjo nusipirkti 100 vnt. vištos kiaušinių. Ne visi kaimo gyventojai po 100 kiaušinių, o visas kaimas 100 kiaušinių. O kokie planai buvo parduodantǃǃǃ Visi tik ir planavo kaip panaudos tuos pinigus, Kaip nusipirks ž. ū. Inventoriaus ir gyvulių, gal dar ko nors. Ar mums taip nebus? Todėl visi kas yra tvirtai nutarę parduoti žemę užsieniečiams turiu labai svarbų patarimą: pardavus žemę reikia kuo greičiau prisipirkti tų importinių (kiniškų) daiktų: baldų, TV, pasidaryti euroremontą naudojant tik plastiką arba prisipirkti batų ir sijonėlių ar kitų žmogui mirtinai gyvybiškai būtinų daiktų ir daiktelių. ..

O Šimtas kiaušinių labai greitai susivalgo, kai žmogus yra švaistūnas.

Bet dar greičiau sugenda, kai žmogus yra taupus :(

 

Pagarbiai, Audronė D.

 

Būtinai perskaitykite rimtą V. Trofimišino straipsnį ,,Šešėlinis žemių kolonizavimo būdas“ žurnale ,,Mano ūkis“: http://ww.w.manoukis.lt/mano-ukis-zurnalas/agroverslas/1872-seselinis-zemiu-kolonizavimo-budas